,

Maža išpažintis apie didelę kančią

Man nereikėjo mokytis, kaip tapti alokoholike. Kai pradėjau būdama 15 metų ragauti, visuomet norėjau gerti ir pasigerti. Jau mokslo metais dėl gėrimų turėjau nemalonumų. Bet į juos tada visai nekreipiau dėmesio. Buvau užsidariusi, neryžtinga, jaučiausi kažkokia nevisavertė, o išgėrusi tapdavau laisvesnė, drąsesnė, man atrodė net gražesnė. Dėl to, kad geriu vis daugiau ir dažniau, visai nesukau sau galvos. Rimtesni mano gėrimai prasidėjo pradėjus dirbti. Įsitaisiau neblogame darbe, kur uždirbau tikrai daug. Tame darbe išdirbau 10 metų. Dirbau moterų kolektyve, darbas buvo sunkus, fizinis. O ten ir prasidėjo prirašymai, vestuvės, vardadieniai, gimtadieniai ir t.t. Man tada atrodė viskas normalu. Po savo vestuvių dėkojau svečiams vos apversdama liežuvį. Mačiau kitą dieną mamos ir sesers žvilgsnius, bet apgaudinėjau save, kad nieko čia nenutiko. Nuo tada ir prasidėjo nemalonumai.

Didžiausia kliūtis man buvo vyras – jis man neleisdavo gerti. Ir kuo daugiau man draudė, tuo daugiau aš gėriau. Bijodavau visko: mamos, sesers, kaimynų žvilgsnių, krūpčiodavau net nuo teleno skambučių. Aš žinojau, kad kenčia mama, sesuo, vyras, o labiausiai dukrelė. Aš meldžiausi, po savo nuopolių prisiekinėjau visais Šventaisiais, visomis gyvybėmis. Mane labai palaikė dukrelė. Ji vis kartodavo“ Mamyte, neverk, viskas bus gerai, juk tu daugiau negersi?“ Ji tikėjo manimi ir visą laiką palaikė mane. Bet praeidavo šiek tiek laiko ir aš vėl gerdavau. Aš jau supratau, kad gėrimas man trukdo gyventi, bet nežinojau ką daryti. Išbandžiau visus būdus: kodavimą net du kartus, būrėjas ir psichiatrus.Psichiatrai duodavo vaistų, o rezultatų nebuvo jokių. Aš ir toliau kankinau savo artimuosius, tikrai iš širdies to nenorėdama. Aš taip pavargau nuo tokio gyvenimo, kad pradėjau kovoti prieš savo priešą – alkoholį. Tiktai buvau beginklė, o jis daug stipresnis už mane. Tempdavau, kiek pajėgiau – 2-3 savaites. Po to vėl atsidurdavau bare su taure ar stikleliu rankoje. Kitą dieną keikdavau save, kiek tik turėjau jėgų. Fiziškai dar buvau stipri, bet dvasiškai buvau išsekusi galutinai. Po mano paskutinio nuopolio man atrodė, kad mano dvasią ištiko koma. Namiškiai jau netikėjo nė vienu mano žodžiu, jie manęs jau net nesiklausydavo. Vienintelė sesuo bandė palaikyti mane, o aš blaškiausi.

Kartą per televiziją pamačiau laidą apie anoniminius alkoholikus. Jie pasakojo savo istorijas. Aš net sušukau iš džiaugsmo, kurio jau nebuvau patyrusi daug metų. Paklausiau sesers kaip man ten patekti. Tuo metu norėjosi net įlisti į televizorių, kad daugiau sužinoti. Kitą dieną susiradau Anoniminių Alkoholikų grupę savo mieste. Jau per pirmą susirinkimą man atsivėrė akys, pajutau begalinį pelengvėjimą, kad aš jau nebe viena. Ir nesu kažkokia bevalė ar bloga, o tik ligonė. Tai ne mano kaltė, o likimo „dovana“. Nesakau, kad viskas buvo lengva ir paprasta. Buvo pridaryta klaidų ir nesusipratimų. Nebuvo tik gėrimų ir nusivylimų. Esu labai dėkinga anoniminiams alkoholikams, nes tai jų nuopelnas, kad aš šiandien blaivi. Visa tai gavau be atlygio, nereikėjo mokėti jokių pinigų. Dėkoju savo artimiesiems, kad jie nepaliko manęs likimo valiai – šiandien aš esu laiminga ir visus jus labai myliu.

D.

Anoniminių alkoholikų grupės yra ir Panevėžyje.

Visą informaciją galite rasti internete: www.aalietuvoje.org

arba telefonu  8 621 07112.

Šis įrašas buvo sukurtas naudojant mūsų malonų ir lengvą pateikimo formą. Sukurkite savo postą!

Parašykite komentarą

Ką manote?

1 taškai
Upvote Downvote

Total votes: 1

Upvotes: 1

Upvotes percentage: 100.000000%

Downvotes: 0

Downvotes percentage: 0.000000%

2007 metai. Ką žadėjo Panevėžiui valdininkai ir kas išsipildė

Maža išpažintis apie didelę kančią