,

Kaip mes pametėm jausmus.

Aš nežinau kada mes pametėme save. Gal net ne save, o savo jausmus. Bandau prisiminti kada meilę, atjautą kitam, gailestį, užuojautą, pasidalinimą liūdesiu, džiaugsmą už kito pasiekimus….- pakeitėme žodžiu EMPATIJA. Kada meilę kitam žmogui, bandymą jį išklausyti, suprasti, neturėti išankstinių nuostatų, galų gale gerbti – pakeitėme žodžiu TOLERANCIJA. Kada visa tai prasidėjo?

Šiandien klausiau per vieną radijo stotį kalbantį kažkokį lygių galimybių kontrolieriaus padėjėją. Jis giriasi, kad sugalvojo kaip paaiškinti mokyklose vaikams, kad moterys ir vyrai turi turėti lygias galimybes ir teises. Aš irgi tam neprieštarauju, kad moterys gali vadovauti, turi gauti tokius pat atlyginimus….gal tik dėl vyrų gimdymo nesutikčiau, bet čia jų pačių reikalas. Taigi klausau kokią naujieną jaunasis padėjėjas praneš. Pasirodo jis sugalvojo skaidres, kurias rodo mokiniams ir jose aiškina, kad pavyzdžiui berniukai turi padėti mamai ir nebijoti išplauti grindis ar prisidėti prie maisto ruošimo. Tai vadinasi LYGIŲ GALIMYBIŲ ir TEISIŲ AUKLĖJIMAS.

Žinot, pasijaučiau tokiu atsilikėliu, nes mūsų laikais, tai vadinosi meilė mamai, pagarba vyresniam žmogui, pagalba mylimam žmogui, galų gale atsakomybė ar disciplina. Gaila neišgirdau ar mergaitėms buvo rodomos skaidrės kaip įkalti vinį ar padėti tėveliui pakeisti nuleistą automobilio padangą. Sėdau rašyti šitą tekstą.

Iš tikrųjų, tai velniop tas klausimas  – nuo kada prasidėjo tas sąvokų susiaurinimas ir didelės jausmų skalės perteikimas vienu ar dviem žodžiais. Man baisiau, kad visa tai veda prie to, jog mūsų vaikai nebemoka reikšti jausmų. Nebežino, kad galima džiaugtis už kitą, nes gyvena nuolatinėj konkurencijoj su tais kitais. Nežino kas yra ilgėtis, nes visada ir visur gali pasiekti vienas kitą virtualiomis priemonėmis. Nesupranta romantikos ir ilgų pasimatymų, nes nori čia, tuoj pat ir greitai – kaip pusantros valandos filme apie meilę. Nemoka bendrauti akimis, nes „čatuose“ nereikia akių, užtenka prikabinti paveiksliuką ar šypsenėlę. Nebeturi intuicijos ir atradimo džiaugsmo, nes yra „gugle“. Nejaučia pagarbos vyresniai kartai, nes „kažkas“ nuolat aiškino, jog tie vyresni gyveno sovietiniais laikais ir nieko nesupranta apie šiuolaikinį gyvenimą. Nebeatpažįsta liūdesio, nes tuoj pat įsivardina jį kaip depresija ir skuba užsišerti vaistais. Nežino kas yra skausmas, nes auginami itin saugioje aplinkoje, kur neįmanoma išsimušti dantis leidžiantis nuo kalniuko su portfeliu, o todėl linkę žalotis ir net žalojimasi paverčia pramoga. Kiekvieną menkiausią pralaimėjimą priima kaip pasaulio pabaigą ir niekam nieko nesakę, neparodę jokių jausmų, neperspėję….. nusižudo.

Ir aš jų nekaltinu.

Čia mes kalti. Čia mes pametėme save. Gal net save, o savo jausmus. Nustojome kalbėtis, susiaurinome sąvokas, prisigalvojome naujų vertybių, pabėgome į savęs tobulėjimą, palikę vaikus virtualiam informacijos pasauliui ir naujiems piaro ir komunikacijos dievams. O šie dievai netrūko juos suvalgyti.

Empatiška močiutė

Lesina balandžius

Balandžiai tolerantiškai

Priima ir žvirblius

Džiaugias pasaulis

Lygios teisės visiems

Tik katė pasislėpus už kampo

To nežino.

Šis įrašas buvo sukurtas naudojant mūsų malonų ir lengvą pateikimo formą. Sukurkite savo postą!

Parašykite komentarą

Ką manote?

0 taškai
Upvote Downvote

Total votes: 0

Upvotes: 0

Upvotes percentage: 0.000000%

Downvotes: 0

Downvotes percentage: 0.000000%

Apie varvantį gyvatuką ir šešėlį

Kaip mes pametėm jausmus.