Tikra priekabiavimo istorija

Nuo 4 metukų mane mama pradėjo vesti į vaikų darželį. Beveik viskas ten patikdavo. Na gal pietų miegas nelabai, bet šiaip buvo laiminga vaikystė su daug draugų ir žaidimais smėlio dėžėje.

 Bet vieną rytą į mūsų grupę atvedė mergaitę. Ji buvo gerokai stambesnė net už mus-berniukus ir visa galva aukštesnė. Nežinau kodėl ji pasirinko mane, bet nuolat mane persekiodavo. Tai vandeniu apipildavo, tai smėlio už kalnieriaus prikišdavo. Batus paslėpdavo arba mane į spintelę uždarydavo. Prisimenu kai repetavom naujametinį spektaklį tėveliams ji specialiai prašė vaidinti lapę, matyt, kad mane kaip zuikį vaidinimo metu suėstų. Kiti vaikai matė tą kasdieninį priekabiavimą, bet ir jie jos bijodavo. Aišku galėjau pasiskųsti auklėtojai ar mamai, bet man sakė, kad aš vyras, o vyrai nesiskundžia. Taip ir kentėjau, kol baigiau darželį. Daugiau jos nemačiau.Tačiau vaikystėje patirtos psichologinės ir fizinės traumos paveikė mano požiūrį moteris. Tai gali paliudyti mano žmona, nes vedžiau ją tik po 30 metų pažinties.

 Kodėl nutariau prabilti tik dabar? Manau, kad ji su tokiu valdingu charakteriu prasimušė į kokias direktores ar dar aukščiau. Gali būti, kad ir dabar nuo jos kenčia smulkaus sudėjimo vyrai. Aišku ji nepila ant jų vandens ar smėlio. Baisu net pagalvoti į ką peraugo jos vaikiškos fantazijos. Todėl ir noriu apsaugoti vyrus, kurie negali arba dėl gėdos jausmo nežino kaip apsiginti nuo panašių moterų. Prabilau vardan jūsų, vyrai.

#NetylėkitVyrai